Erico Rohmero filmų veiksmas galėjo vykti įvairiose vietose skirtingais metų laikais. Tačiau kodėl atrodo, kad visa tai nutiko vieną tolimą vasarą saulėtame paplūdimyje?
Bet kas gi nutiko? Beveik nieko. Važiavo mergina dviračiu, prakiuro padanga. O gal vyko veiksmas be įvykių – slinko gražios ir tuščios atostogų dienos. Nors didžiausia tikimybė, kad tęsėsi nepabaigiamas pokalbis. Apie tai, kur vykti atostogauti, su kuo praleisti naktį ir ar reikalingas kaimo gyventojams parkas. „Rodau žmones, kurie juda ir kalba“, – taip yra sakęs Rohmeras. Elegantiškus jo filmų kadrus lyg talpyklas iki kraštų užpildydavo dialogai ir vidiniai monologai, begalinės spėlionės, ką galvoja kiti, prieštaravimai kitiems ir sau pačiam.
Rohmero veikėjai – savo pasaulių karaliukai, įstrigę mąstymo brūzgynuose. Apsėsti kalbėjimo, apsvaigę nuo savęs ir savo geismo. Paprastai jie savo noru būdavo pakliuvę į erotinę painiavą, įsivėlę į visokius santykius su draugių draugais ir draugų draugėmis. Kupini slaptos vilties pelnyti kai ką daugiau nei vien draugišką prielankumą. Kai po ilgų samprotavimų ir subtilių vilionių kas nors galiausiai darydavo sprendimą ir bandydavo iš painiavos išsisukti, staiga paaiškėdavo, kad tas veikėjas buvo aklas, jo guvus protas klaidžiojo tamsybėse, o loginiai argumentai tebuvo saviapgaulė. O apskritai – ar galima kalbėti apie teisingą pasirinkimą, kai iš trijų merginų ar dviejų vaikinų reikia pasirinkti vieną? Ir šviesus Rohmero pasaulis apsiniaukdavo.
Tačiau kartais veikėjai šnekučiai užtildavo. Žadą atimdavo mėlynoji valanda, žaliasis spindulys ar saulėkaitoje išvystas merginos kelis. Jie mokėjo visa esybe patirti grožio minutėlę, bet, žiūrėk, ir vėl nesulaikomai nerdavo į analizę, atkrisdavo į kasdienybę.
Visa tai stebėjo skvarbus Rohmero žvilgsnis ir gvildeno skaidrus jo protas. Šitam kine viskas apgalvota iki smulkmenų. Ne tik dėl estetinių, bet ir dėl praktinių sumetimų – Rohmero filmai nebuvo prabangūs, todėl jokių nesklandumų filmavimo metu negalėjo būti.
Iš „Naujosios bangos“ kompanijos Rohmeras – brandžiausias, tačiau vis tiek sunku įsivaizduoti, kad jis jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt devynerių, kai prieš porą savaičių mirė. Lygiai taip pat sunku susitaikyti su pasenusiais „Naujosios bangos“ aktorių veidais. Jie taip sutapę su savo jaunystės atvaizdais, kad kitokių jų pavidalų net neišeina priimti. Kai mirė Antonioni ir Bergmanas, tvyrojo kiek patetiška nuojauta, kad susvyravo pasaulis ir kažkas negrįžtamai dingo. Tačiau „Naujosios bangos“ atveju atrodo, kad šitas kinas egzistuoja šalimais amžinoje dabartyje, ir panorėjus tą bangą galima bet kada pagauti, persikelti į maudymosi kostiumėlių ir saulėje raibuliuojančio vandens pasaulį. Tiesa, pastaraisiais metais Rohmero filmus Lietuvoje daugiausia buvo galima pamatyti tik per LTV. Kažkurį rugpjūtį tuščiame miesto kino teatre ėjo „Keturi Renė ir Mirabel nuotykiai“. Vėlyvieji Rohmero filmai, rodos, nepateko nei į žiemos, nei į kitų metų laikų ekranus.
Pirmąsyk susidūrus su Rohmero kinu apima neapsakoma laimė tiesiog stebėti, kaip veikėjai gerai jaučiasi savo kailyje ir skęsta begaliniuose samprotavimuose. Ilgainiui Rohmero filmai ima liūdinti ir blaivinti. Tačiau kartu jie ir pamoko, kaip to kartėlio atsikratyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą